Bendra informacija

Tarptautinės sankcijos – Europos Sąjungos teisės aktais, Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų, kurių narė yra arba kuriose dalyvauja Lietuvos Respublika, sprendimais, kurie Lietuvos Respublikoje taikomi tiesiogiai arba įgyvendinami Tarptautinio sankcijų įstatymo nustatyta tvarka, nustatytų apribojimų ir įpareigojimų visuma.

Lietuvos Respublikoje įgyvendinamos ekonominės, finansinės, politinės, susisiekimo, socialinės, taip pat kitokius apribojimus ir įpareigojimus nustatančios tarptautinės sankcijos.

Tarptautinės sankcijos – vienas instrumentų, kuriuo tarptautinė bendruomenė ar atskiros valstybės, siekdamos tarptautinio ir regioninio saugumo stiprinimo, įgyvendina strateginių prekių kontrolę ir vykdo kovą prieš tarptautinį terorizmą.

Tarptautinės sankcijos nustatomos tiesiogiai taikomais Europos Sąjungos reglamentais bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, kurie įgyvendina kitus Europos Sąjungos (ES) teisės aktus, Jungtinių Tautų rezoliucijas bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos sprendimus.

SANKCIJOS SIAURĄJA PRASME

Sankcijoms siaurąja prasme būtinas specialus teisinis pagrindas pagal ES sutartis ir jos apima:

• ginklų embargus;
• į sąrašus įtrauktų asmenų atvykimo apribojimus (draudimą keliauti) – asmenys, kuriems tai taikoma, negali atvykti į ES arba, jeigu jie yra ES piliečiai, negali išvykti iš valstybės narės, kurios pilietybę turi;
• turto įšaldymą, kai tas turtas priklauso į sąrašą įtrauktiems asmenims ar subjektams – įšaldomas visas ES esantis jų turtas ir ES piliečiai bei subjektai įtrauktiems į sąrašą asmenims ar subjektams negali teikti jokių lėšų;
• ekonomines sankcijas arba apribojimus konkrečiuose ekonominės veiklos sektoriuose, įskaitant draudimą importuoti ar eksportuoti tam tikras prekes, draudimą investuoti, teikti tam tikras paslaugas ir kt.

Subjektas, kuriam taikomos sankcijos – valstybė ar jos dalis, teritorija (specialaus statuso zona), fizinis arba juridinis asmuo, bet kokia kita organizacija arba fizinių ar juridinių asmenų grupė ir (ar) organizacijų grupė, kuriems taikomos tarptautinės sankcijos arba Lietuvos Respublikos įstatymais nustatytos ribojamosios priemonės.

Lietuvoje visi fiziniai ir juridiniai asmenys tarptautines sankcijas įgyvendina savarankiškai, yra atsakingi už tinkamą jų taikymą, o ribojamąsias priemones nustatantys Europos Sąjungos teisės aktai yra taikomi tiesiogiai. Visi ekonominę veiklą vykdantys fiziniai bei juridiniai asmenys, finansų įstaigos ir kiti valstybėje įsteigti arba veiklą vykdantys subjektai ar organizacijos privalo vadovautis Tarnybos interneto svetainėje skelbiama informacija apie fizinių ir (ar) juridinių asmenų sąsajas su subjektais, kuriems paskirtos tarptautinės sankcijos. Įgyvendinant Europos Sąjungos nustatytas sankcijas, taip pat reikėtų atsižvelgti į Europos Sąjungos pateikiamas gaires, geriausiąją praktiką ir kitus išaiškinimus. Visa informacija apie tarptautinių sankcijų įgyvendinimą yra vieša ir skelbiama Europos Sąjungos teisės ir kitų Europos Sąjungos viešųjų dokumentų svetainėje bei Tarnybos interneto svetainėje.

Ribojamosios priemonės – Lietuvos Respublikos įstatymais nustatytų apribojimų ir įpareigojimų visuma.

DAŽNIAUSIAI VARTOJAMOS SĄVOKOS EUROPOS SĄJUNGOS SANKCIJŲ KONTEKSTE

Sankcijų, dar vadinamų ribojamosiomis priemonėmis, tikslas – pakeisti atitinkamos šalies (ar jos dalies) vyriausybės, subjektų ar asmenų vykdomą politiką ar sustabdyti konkrečius veiksmus. Tarptautinių sankcijų taikymas grindžiamas ne ekonominiais interesais, bet tarptautinės teisės, demokratijos bei pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms principais. Sankcijos gali apimti visišką arba dalinį ekonominių santykių nutraukimą, ryšių priemonių ir diplomatinių santykių apribojimą bei kitokio pobūdžio priemones. Sankcijų taikymas privalo būti pagrįstas proporcingumo principu ir būti tiesiogiai nukreiptas į subjektus, atsakingus už vykdomą politiką ar konkrečius veiksmus, į kuriuos atsakydama tarptautinė bendrija buvo priversta panaudoti sankcijų instrumentą.

Ekonominiai ištekliai – bet kurios rūšies materialusis ar nematerialusis, kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas, kuris nėra lėšos, tačiau gali būti panaudotas lėšoms ar prekėms įgyti ar paslaugoms gauti.

Ekonominių išteklių įšaldymas – draudimas naudoti ekonominius išteklius lėšoms, prekėms įsigyti ar paslaugoms gauti bet kokiu būdu, įskaitant (tačiau ne tik) jų pardavimą, nuomą arba įkeitimą.

Lėšos – finansinis turtas ir visų rūšių išmokos, įskaitant, kas išvardyta toliau, bet tuo neapsiribojant:

a) grynuosius pinigus, čekius, piniginius reikalavimus, vekselius, pinigines perlaidas ir kitas mokėjimo priemones;

b) indėlius, finansų įstaigose arba kituose subjektuose, sąskaitų balansus, skolas ir skolinius įsipareigojimus;

c) viešai ir privačiai parduodamus vertybinius popierius ir skolos dokumentus, įskaitant vertybinius popierius ir akcijas, vertybinių popierių sertifikatus, obligacijas, vekselius, pažymėjimus akcijoms įsigyti nustatytu laiku ir nustatyta kaina, bendrovių obligacijas ir sutartis dėl išvestinių vertybinių popierių;

d) palūkanas, dividendus arba kitas pajamas iš turto arba turto vertės prieaugio;

e) paskolas, užskaitos teisę, garantijas, vykdymo įsipareigojimus arba kitus finansinius įsipareigojimus;

f) akredityvus, konosamentus, perdavimo aktus ir

g) dokumentus, kuriais patvirtinama lėšų ar kitų finansinių išteklių nuosavybės teisė.

Lėšų įšaldymas – bet kokio lėšų judėjimo, perdavimo, keitimo, naudojimo, galimybės jomis naudotis ar jų tvarkymo pakeičiant jų dydį, sumą, vietą, nuosavybę, valdymą, savybes, paskirtį arba atliekant bet kokius kitus pakeitimus, kurie leistų lėšas naudoti, įskaitant investicijų portfelio valdymą, draudimas.

Daugiau informacijos apie sankcijas ir jų įgyvendinimą galima rasti FNTT tinklalapio „DUK“ skiltyje.